Nikos A. Salingaros

 

PROJEKTAVIMO MODELIAI IR GYVENAMOJI ARCHITEKTŪRA

 

 

Kalbame ne apie naujoviškos architektūros poreikį. Toks siekis išsyk galėtų būti klaidingai suprastas kaip paprasčiausiai naujas projektavimo stilius. Tai, ką siūlome, yra naujo pobūdžio architektūra – visiškai kitoks būdas tiek mąstyti apie architektūrą, tiek ją projektuoti. Tai iš esmės skiriasi nuo bet kokios paviršutiniškos parodomosios naujovės. Priimti naują projektavimo paradigmą, juo labiau tokią, kuri privers peržiūrėti gyvenamųjų namų vertinimą, nebus lengva. Tenka pripažinti, kad posūkis, susijęs su iš principo nauju požiūriu į dirbtinę aplinką, ko gero, bus lygiai toks pat destabilizuojantis, kaip ir perversmas, įvykęs XX a. trečiajame dešimtmetyje.

 

 

 

 

Ona Mažeikienė

 

NUO NEOLITO IKI GLAVLITO:

muziejinės patirties puslapiai


 

Esu Ona Žuklijūtė-Mažeikienė, valstietiškos kilmės istorikė – muziejininkė. Ilgai abejojau, ar apskritai verta rašyti, ar mano kultūrinės – muziejinės atminties rašiniai bus kam įdomūs? Nesu iš tų žmonių, kurių giminės šaknys giliai įaugusios į Lietuvos kultūros istoriją. Kita vertus, kiekvieno  gyvenimas individualus, netgi tie patys įvykiai matomi subjektyviai, skirtingai...

Autorė

 

 

 

Stasys Eidrigevičius

 

„41 Ilganosio nuotykis / 41 Adventures of a Long-Nosed Lad“

 

Šioje Stasio Eidrigevičiaus knygoje „41 Ilganosio nuotykis / 41 Adventures of a Long-Nosed Lad“ karaliauja vaizdai, o tekstukai yra tik užuominos, vedančios tam tikru taku.

 

 

Almantas Samalavičius

 

Nuo nekropolio iki akropolio

Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės

 

Šią knygą lietuviškame  kontekste

galima laikyti vienu iš nedaugelio architektūros

kritikos veikalų, analizuojančių sostinės urbanistikos,

miestovaizdžio ir viešųjų erdvių problemas.

Knygos autorius, plėtodamas iškilių praėjusio amžiaus miesto

analitikų – Lewiso Mumfordo ir Jane’s Jacobs –

tradiciją, aptaria, kaip drastiškai per pastaruosius

tris dešimtmečius pakito urbanistinė Vilniaus struktūra,

nagrinėja priežastis, kodėl šis nuostabus miestas

taip sparčiai praranda vietos dvasią, saugotą

net okupacijų ir kolonizacijų laikais.

 

 

 

Herkus Kunčius

 

DVIVEIDIS ROMANAS

 

Tapo taip įprasta „pilietiškumą“ atskirti nuo Kauno
„politikos“ ar „politiškumo“, kad turbūt niekas
nė nesusimąsto, jog, žvelgiant iš lingvistinių
pozicijų, tai dvi identiškos sąvokos. Solidūs
Vakaruose leidžiami senovės graikų kalbos
žodynai prie Antikos kultūros pagrindinės
kategorijos polis dažnai nurodo artimiausią
lingvistinę jos giminaitę – lietuviškę žodį
„pilis“. Žodžio polis prasmė yra, kaip žinome,
ganėtinai plati: „miestas“, „pilis“, „bendruomenė“,
„bendri reikalai“, „valstybės valdymas“ ir t.
t. Žodžių „miestas“ ir „pilis“ semantika yra
susipynusi ir kitose kalbose. Pavyzdžiui,
vokiškas žodis Bürger kilęs iš žodžio Burg –
„pilis“, taigi tikslus jo vertimas ir pirminė
reikšmė būtų „pilėnas“. Tam tikru laikotarpiu
jis reiškė miesto gyventoją. Vėliau jį imta
vartoti ir bendresne reikšme: biurgeris – tai
vidurinio sluoksnio atstovas.

 

 

 

 

 

Herkus Kunčius

 

Dervišas iš Kauno

 

Herkus Kunčius su sociologo, net psichoanalitiko
nuovoka ir kantrybe tyrinėja Lietuvos dabartį, lygia
greta darydamas plačius ekskursus į netolimą praeitį.
Negailestingas socialinis pjūvis, iš dalies paremtas
dokumentiniais faktais, skundais, sovietmečiu
rašytais į KGB, atskleidžiantis visuomenės veidmainystę,
susisluoksniavimą ir susipriešinimą, neįveiktus
iki šiol, romaną „Dervišas iš Kauno“ daro išskirtiniu
lietuvių literatūros kontekste.
Postkomunistinių visuomenių blaškymasis, atgavus
ilgai trokštą laisvę, leido įsisiautėti laukiniam
kapitalizmui. Pasipelnymo godulys daug kam
užtemdė sveiką protą. Šiam užkratui persismelkus
per visus socialinio dirvožemio sluoksnius, liautąsi
kvaršinti galvą dėl garbės, padorumo ar sąžinės. Kai
išsivaduojama iš tokių „prietarų“, dėsningai sukyla
pasąmonėje snūduriavusios aistros. Nudrenuota
vaizduotė nebepajėgia užganėdinti naujų potroškių.
Prisigrobusieji valdžios ir pinigų geidžia aštresnių –
ne estetinių ar gastronominių, bet kriminalinių,
seksopatologinių prieskonių, patvirtinančių naują
„nebaudžiamųjų“ tapatybę.

 

 

 

 

 

 

 

Herkus Kunčius


Lietuvis Vilniuje

 

„Nesvarbu, kur ji būtų – Lietuvoje, širdyje ar Palestinoje, tačiau apsilankymas Jeruzalėje kai kuriuos žmones taip sukrečia, kad jie įtiki patys esantys pranašai.

Šiam sąmonės sutrikimo fenomenui suteiktas Jeruzalės sindromo pavadinimas.

Sutrikimas dažniausiai pasireiškia žmones užvaldančiomis įkyriomis religinėmis mintimis, kurias, kaip manoma, suteikia apsilankymas Šventajame mieste.

Lietuvos Jeruzalė – Vilnius...  Kiekvienam doram lietuviui – tai šventas vardas.“

 

Romano „Lietuvis Vilniuje“ herojus kalvarėnas Napoleonas Šeputis, po ilgų metų nesilankymo atvykęs į Vilnių, į Dainų šventę, atranda čia ne tik nepriklausomos Lietuvos istorinę, net visos Europos kultūros sostinę, bet ir Kristaus karalystę.

Patyręs religinę-patriotinę ekstazę, netikėtai „nušvitęs“, jis leidžiasi kelionėn po miestą,  pamokslaudamas ir telkdamas aplink save jam pritariančius keistuolius,

kartu su jais prisimindamas absurdišką sovietinę praeitį ir krimsdamasis dėl protu sunkiai suvokiamos dabarties.

 

 

 

 

 

 

 

Patirčių realizmas:

 

Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija

 

Dalia Adelė Tamulevičiūtė (1940–2006) – režisierė ir pedagogė. Menininkė, padariusi didelę įtaką lietuvių teatro raidai, sukūrusi savitą vaidybos mokyklą. Sudarydama studiją „Patirčių realizmas“, nesitikėjau, kad pavyks, anot Sauliaus Šaltenio, atskleisti visą Dalią. Visa Dalia Tamulevičiūtė buvo ir liks neatskleista, nes ji – jos pačios stropiai saugota paslaptis. Studija „Patirčių realizmas“ yra veikiau visų knyga apie Dalią Tamulevičiūtę, nes režisierės ir pedagogės gyvenimo būdas buvo toks, kad ji tarsi magnetas traukė prie savęs teatro žmones.

 

Ramunė Marcinkevičiūtė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Petras Repšys

 

Petras Repšys. Sudarytojai Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius,

dailininkas Eugenijus Karpavičius.

Premiją Lietuvos knygos meno konkurse,
apdovanojimas Baltijos šalių knygos meno konkurse.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Almanto Samalavičiaus

 

Nelaisvės formos

 

 

Nelaisvės formos: Almanto Samalavičiaus pokalbiai apie ekonomiką, miestokūrą ir krizes. Vilnius: Kultūros barai, 2014, p. 284.

Knygos autorius su tarptautiniu mastu gerai žinomais, pripažintais, nekonvencionaliais, savitą požiūrį į dabarties realijas turinčiais mąstytojais, akademikais, įvairių sričių ekspertais – ekonomistais, sociologais, filosofais, urbanistais, estetikais, architektais, architektūros teoretikais, klimato kaitos analitikais, rašytojais kalbasi apie tai, kaip derėtų spręsti aktualiausias dabarties problemas, kad išsivaduotume iš modernybės mitų, apraizgiusių šiuolaikinį pasaulį, nelaisvės. Pašnekovai aptaria, prie kokios civilizacinės aklavietės esame priartėję, kaip svarbu atkurti darnų santykį su gamta ir urbanistine aplinka.

Šiuos pašnekesius Almantas Samalavičius rengė trejetą metų, jie ne tik atskleidžia plačią dabarties ekonominių, socialinių negandų panoramą, bet ir siūlo, kaip jas įveikti.

Aktualių pokalbių ciklas ir toliau tęsiamas Kultūros barų žurnale, kitąmet bus išleista antra knygos dalis.

Ieškokite „Nelaisvės formų“ knygynuose ir įsitikinsite, kad su skaitančiais, mąstančiais, ieškančiais atsakymų į svarbiausius nūdienos klausimus skaitomasi!

 

RTR fondas 2020 m. Kultūros barų projektui „Kultūros raidos kryptys ir komunikacijos slenksčiai“ skyrė 23 000 eurų, o projektui „Nepriklausomybė kultūros veidrodyje“ –

24 000 eurų

 

 

 

Lietuvos kultūros taryba remia projektus.

„Eseistika – kritinio mąstymo teritorija“

7000 eurų. „Grįžtamojo ryšio paieškos teatre“ 7000 eurų.

„Varžybos dėl simbolinio kapitalo ir / ar gyvenimas be meno“ 4 000 eurų