visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos öalies ûmonių padavimai CXLIX

 

Vestigia terrent – pėdsakai gąsdina

 

 

 

 

Įvykių tėkmė, pasak Herodoto, priklauso nuo likimo, kai kada net nuo bausmės ar atpildo, bet naujaisiais laikais – vis dažniau nuo horoskopų. Antai Valstiečių laikraštis balandžio 8 d. paskelbė astrologės Vidos niūrią pranašystę Avinams: „Nors gyvenimas bus pilkas ir nuobodus, jūsų tai neliūdins, netgi džiugins, nes dažnokai jausitės apsnūdę ir pavargę.“ Savo ruožtu Vakaro žinios velykinio mėnesio 12 d. patvirtino, kad dangaus kūnų išsidėstymas šiems raguočiams ir vėl nežada nieko gero: „Gali tekti spręsti klausimus, susijusius su dalykine veikla.“ Todėl abu astrologai siūlė Avinams pasimėgauti „harmoningojo Saturno teikiama ramybe“.

O kas yra Saturnas? Juk tai senovinis žemdirbių dievas, turintis savo šventyklą, kurioje saugiai įrengtas erarijus, t. y. valstybės kasa. Taigi, astrologijos specialistai, nors daugelis iš jų astrolatrijos neskiria nuo astroliabijos, šįkart dūrė kaip viduriniuoju pirštu į akį. Mat apie sunkų protinį partinį nuovargį netrukus garsiai prabilo pats Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, žmogus, artimas imperatoriui, pardon, pačiam Premjerui. Seimo pirmoji ponia, „valstietė“ tiek profiliu, tiek en face, Rima B. iškart suskubo taisyti padėtį ir pareiškė: „Nuovargis apėmęs todėl, kad yra daug darbo, o ne dėl to, jog nuleidome rankas ir nebeturime energijos.“

Liberalusis svajonių opozicionierius Eugenijus G. ironiškai įgėlė, esą „valstiečiai“ net pažaliavę ginčijasi, „kuria linkme sukti ienas“ ir jau „pavargo nuo vidinių nesutarimų“.

Nesantaikos obuolys, mestas ginčo deivės Eridės, kadaise sukėlė Trojos karą, o dabar Seime kilo tikrų tikriausia Batrachomiomachija – kažkas panašaus į pelių ir varlių karą, aprašytą didžiojo Homero, bet ne tik viduje ir net ne tik išorėje.

Pavargėliai iš pradžių atsimušinėjo išbandytais klasikiniais būdais – cituodami graikus su romėnais, aiškino, kad Ultra posse nemo obligatur („Niekas neįpareigotas daryti daugiau, negu pajėgia“). Kaltino priešininkus dėl hibridinių atakų ir tendencingo požiūrio, gėdindami juos tokiais žodžiais: Ut desint vires tamen est laudanda voluntas („Nors ir trūksta jėgų, bet norą reikia pagirti“).

Konservatyvių pažiūrų Jurgis R. atšovė: „Nors „valstiečiai“ skelbiasi daug dirbantys, jų nuovargis atsirado greičiau iš nieko neveikimo. Būsena, kai nelabai žinai, ką veikti, ir kitokie dirgikliai emociškai smarkiai veikia.“

Bet susišaudymas iš priešingų politinės barikados pusių vis tiek ne toks skaudus kaip saviškių pinklės. Antai prisiplakėlis Povilas U. apie svajonių premjerą Saulių S. pareiškė: „Jis nekritiškai žiūri į save.“ Argi būtų smagu Kauno merui Matijošaičiui, jeigu koks nors, net ne generalinis „Viči“ direktorius pareikštų, esą Visvaldas net prieš Velykas nevalgo savųjų krabų lazdelių? Dar skaudžiau durstelėjo pirmosios Vyriausybės pramonės ir prekybos ministras Albertas S. Kai Vakaro žinios suktai pasiteiravo: „Kaip jums dabar atrodo Sauliaus Skvernelio kabinetas?“, galėjo atsakyti neutraliai, pavyzdžiui: „Gražiai apstatytas.“ Bet ne, norėjo pasireikšti, net  pacitavo Bernardą Shaw, atseit demokratija – tai tik įrankis, neleidžiantis mums išsirinkti geresnės valdžios, negu esame nusipelnę...

O ką  jau kalbėti apie vaiduoklių ir kryžkelių deivę Hekatę, kurią kiti vadina net harpija, t. y. išskirtinai aktyvią Seimo narę Maldeikienę? Užuot pasakiusi teisybę juokaudama (Ridentem dicere verum), kaip mokė senovės graikai, ši vožia į dantis iš peties, tarsi koks Sylvesteris Stalone...

– Ale kū daryc, jeigu tas Skvernelis sukasi kap apacinis girnų akmuva? – paklausė kažkoks bobausių ir briedžiukų sočiai prisišniojęs dzūkas, atsigrūdęs į mano būrimo saloną Dura necéssitas.

Na, jeigu šitaip nepagarbiai jau kalbama apie antrą pagal reitingus asmenį valstybėje, tada dėl visko kalta žiniasklaida. Skubiai informavau visus suinteresuotus asmenis, kad esama radikalių būdų, kaip susidoroti su netinkamos nuomonės reiškėjais. Antai Markas Aurelijus nedvejodamas nukirsdino žymiausią Romos oratorių Ciceroną už įžūlų elgesį, mat griežtas kaltinamąsias filipikas šis laidė paties imperatoriaus adresu. Įsidėmėtina, kad ant pakylos buvo padėta ne tik aršaus valdžios kritiko galva, bet ir dešinioji ranka, kaip gestų kalbos padargas.

Esama ir naujesnių pavyzdžių, kaip susidoroti su tais, kurie viešai pliauškia visokias nesąmones apie valdančiųjų nuodėmes. Pavyzdžiui, Slovakijos valstybinė institucija, prižiūrinti taisyklingą rašybą, grasina kiekvienai žiniasklaidos priemonei skirsianti 6 600 eurų baudą, jeigu Jungtinę Karalystę ir toliau vadins Didžiąja Britanija! Štai kur tikroji cenzūros valia galiai!

Tokiomis veržlaus veržlių prisukimo aplinkybėmis visiškai nekeista, kad pasaulio gelbėtoja Pamela Anderson karštai pamilo paslapčių viešintoją Julianą Assange’ą. Sakė, jis toks „žiauriai kerintis, nepaprastai seksualus“, kad Ekvadoro ambasadoje ji praleidžianti su juo daug daugiau laiko negu su kitais vyrais. „Juk esu romantiška – man ima netgi diegti pilvą“, – teigė praėjusio amžiaus sekso simbolis.

Na, bet pasaulyje vyksta ir daugiau įsidėmėtinų dalykų. Antai „lagaminas be rankenos“, t. y. Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, nutempė žemyn visos politinės sistemos reitingą! O Nikaragva taip prasiskolino Venesuelai, kad prezidentas  sandinistas Ortega su žmona viceprezidente Rosaria nusprendė gelbėti šalies ekonomiką, suteikdami placdarmą Kremliaus šnipų žaidimams GLONASS, konkuruojantiems su Jungtinių Valstijų GPS. Įslaptintoje teritorijoje už betono sienų ir spygliuotų vielų kyšo raudoni ir mėlyni pastatai su antenomis, su apvalių formų, bet neaiškios paskirties prietaisais... Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, burnoj neturėjau, nors ir Bastys žino, kad bastytis pavojinga, – šnipų pėdsakai baugina, nes ne laiku ir ne vietoje vis tiek yra aptinkami kokių nors pareigūnų...

– O, Amaltėja! – nekreipdamas dėmesio į svetimas aistras nei meilės, nei špionažo frontuose, meldžiasi svajonių valstietis Ramūnas K. – Sugrįžk ir apsaugok mane nuo Gabrieliaus ir kitų liberaliai konservatyvių priešų!

Priminsime, kad Amaltėja – tai ožka, Kretoje žindžiusi Dzeusą. Iš jos ragų, sakoma, tekėjęs nektaras ir ambrozija – dievų gėrimas ir maistas, teikiantis nemirtingumą. Vieną nulaužęs, Dzeusas pagamino gausybės ragą, užtikrinantį neišsenkamus turtus. Ramūnas K., žadėdamas, kad ir Lietuvoje viskas pilsis kaip iš gausybės rago, pelnė neblėstančią rinkėjų meilę. Bet pikta akis, liberaliai žvairakiuojanti iš konservatorių pusės, nužiūrėjusi abu, ne tik Ramūno K., bet ir Sauliaus S. žadėtus ragus, dabar griauna visą LVŽS rinkiminį rūmą. Mitologinė ožka jau ištrūko iš gardo ir nušuoliavo ganytis į Šatrijos raganos kalną. Pasibaidė net ožys – svajonių sukirpėjas Juozas vis atkakliau žada kur nors kada nors emigruoti, nes iš mitologinio Gausybės rago neišriedėjo net stilizuotų tautinių kostiumų projektas...

Na, bet nėra to blogo, kas  neišeitų į gera – juvelyrai iškėlė naują iniciatyvą: „valstiečiai“ turėtų kiekvienam tautiečiui įteikti po ametistą (amethystos – negirtas), mat šį brangakmenį nešiojantis žmogus yra amžinai blaivus – ne tik pats negeria, bet ir kitiems ne(par)duoda...

 

 

Tiesiai iš Gausybės rago

Krescencija ŠURKUTĖ

 

 

 

SRTR fondas Kultūros barų projektams

2017 m. skyrė 60 000 eurų finansinę paramą