Visai nejuokingi skaitiniai


 

Lietuvos šalies žmonių padavimai CXCVI


 

 

GUNDYMO GUDRYBĖS


 

 

 

 

 

Įmano būrimo saloną Dura necéssitas šįkart rinkosi laisvųjų profesijų atstovai. Įsijautęs eiliakalys bandė į senus vynmaišius išpilstyti jauną vyną, vis siurbtelėdamas šio nektaro, teikiančio jam dar didesnį įkvėpimą:

– Šimonytei kortas maišė,

Kas kanapę pešė.

Kol biudžetą Seimas virė,

Prezidentas kepė...

– Ką kepė, gal naujus veto? Reikia viską nurodyti, – įsieiliavusį kolegą nutraukė prozininkas, mėgstantis tikslumą.

– Jumis abiem dėtas, sėsčiau ir parašyčiau epinį romaną „O buvo taip...“ Arba jį pavadinčiau „Vilniaus džokeris“... Laikai neramūs. Nekeista, kad Jo Ekscelencija lengviau negu apatinius baltinius keičia savo tvirtą nuomonę, pavyzdžiui, batjkos atžvilgiu, – kūrybinį azartą bandė pakurstyti politologas, pats neapdovanotas beletristo gabumais.

– Šitas poetas daugiau nieko neberašys, nes yra plagiatorius! – į atlapus kibo užkietėjęs latgininkas. – Jau svajonių humoristas Juozas E. apreiškimuose talentingai aprašė, kas ką malė, kada kur pikliavojo, virusą nešiojo, giltinei sijojant.

Abiem išskubėjus tarpusavio santykių išsiaiškinti teisme, kiti klientai perėjo prie karštų politinių aktualijų. Gerą pusvalandį svarstė, ką norėjęs pasakyti žalstiečių sąjungos pirmininko pavaduotojas Jarutis, kai atvykęs į darbistų suvažiavimą jų amžinąjį lyderį Viktorą U. pasveikino tokiais žodžiais: „Mūsų pirmininkas dar nepradėjo vartoti, o jūsiškis – jau metė.“

– Tuo būdu išreiškė sąjungos ir partijos vienybę, bendrą vertybinę orientaciją, kuri leis po rinkimų sumesti klumpes į krūvą, t. y. sudaryti glaudžią koaliciją, – išaiškino įžvalgus apžvalgininkas.

Atsirado prieštaraujančių, piktintasi net Viktoro U. pasisavintu pavadinimu, išeitų, kad jis vienas dirba už visus.

– Čia reikėtų suprasti visiškai atvirkščiai, – įsiterpė skeptikas, matyt, istorikas. – Sovietmečiu juk irgi sakyta, kad Lietuva „tarp lygių lygi ir laisva“. Kad jos niekas neokupavo, toks propagandistas Pozneris per Rusijos TV Pervyj kanal suktai privertė pripažinti net režisierių Rimą Tuminą, kuris, dirbdamas teatre Sovremennik prisistatydavo Antonovičium, bet perėjęs į aukštesnę lygą, paties J. Vachtangovo teatrą, jau tapo Vladimirovičium – paralelė su Putinu Raudonuoju akivaizdi.

– Bet kuo čia dėtas Darbo partijos privatizuotas darbštumas? – pasipiktino politinis cholerikas.

– Daug kuo, nes Viktoro U. pasaulėžiūra tyra kaip buvusio alkoholiko ašara. Pasak jo, tas, kuris ištisą dieną zuja kaip bitė per medonešį, jaučiasi stiprus kaip jautis, veža kaip arklys, o vakare namo pareina nusivaręs kaip šuo, turėtų pasirodyti veterinarui, nes veikiausiai jis yra asilas.

– Jeigu Viktorą U. išrinksime sostinės meru, vadinasi, nieko nedirbs?– pasibaisėjo neurastenikas.

– Ir nepridirbs! Nesielgs kaip Šimašius, kuris garsiam architektui Ambrasui kadaise neleido Žaliojo tilto skulptūrų „įkalinti“ narvuose, bet kai pats jas nukėlė, už tuščius narvus, pastatytus vietoj darbininkų su kolūkiečiais ir karių „išvaduotojų“, tam architektui sumokėjo 18 tūkstančių eurų! – piktinosi nestabilios psichikos dailėtyrininkė.

Tuo metu net nepasiekęs teismo pardūmė jau minėtas plagiatorius ir ėmė guostis, kad jį sustabdęs policininkas konstatavo: „Jūs visiškai girtas!“ Poetas nesiginčijo, bet priminė, kad gėrė ir Dostojevskis, ir Edgaras Po, ir Hemingvėjus. Tai išgirdęs, pareigūnas per tarnybinę raciją sušuko: „Uždarykite visą kvartalą, gatvėmis važinėjasi baisus tuntas neblaivių!“

Į svetimą nesėkmę nekreipdami jokio dėmesio, klientai aptarė esamas ir būsimas sėkmes, nors jos irgi svetimos, susidomėję Lietuvos ryto antrašte: „Naujoviško verslo idėjos pabiro nuo senelių namų iki kanapių“. Paties teksto, kuris papuoštas idėjų autorių nuotraukomis, žinoma, neskaitė, bet pritarė, kad „gera daryti neįmanomus dalykus“. Gyvai diskutavo, kaip seksis išlaikyti svirplių ūkį, šunų sporto klubą, iš kanapių gaminti indus ir betoną, o papuošalus kurti iš motinų pieno. Papuošalininkė Lolita R., paklausta receptūros, atsakė: „Aš kaip Coca-Cola – ingredientų neišduodu.“

– Neblogą idėją išstenėjo ir Vilniaus universiteto Senatas, priėmęs „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, – ironiškai tarė tokių naujovių priešininkas.

– Man labiau rūpi ne idėjų turgus, o egzistencinis klausimas, kodėl tikros moterys niekada neišteka už tikrų vyrų, – ašarojo apvilta blondinė.

– Šis gamtos reiškinys labai paprastas, – išaiškino sangvinikas. – Taip atsitinka todėl, kad tikros moterys niekada nesutinka iškart, o tikri vyrai niekada pakartotinai nesiūlo. Jau senovės graikai svajojo apie pakaitalus savo žmonoms, ypač vertino laisvas seksualias filosofes su aštriais liežuviais...

– Mūsų laikais pretenduoti į tokias galėtų nebent Nida V., žinoma, jei būtų ne tik tokia visus gąsdinanti ultra, bet ir truputį jaunesnė, – konstatavo nedarbingas donžuanas.

– Senovės graikams irgi ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Heterų, kurios sukiojosi tarp filosofų ir politikų, stygius buvo smarkiai jaučiamas. Todėl Sokratas, irzlią savo žmoną Ksantipę išsiuntęs kuo toliau, nevaržomai filosofavo su vyrais. Net paprašė, kad kurtizanė Teodotė išmokytų jį gundymo gudrybių, – dėstė plataus akiračio palaidūnas.

– Bet užvis labiausiai nepasisekė Macronui, kuris ne savo valia pateko į apgailėtiną padėtį. Eliziejaus rūmuose vasarą vyko keleto darbuotojų, gal paties prezidento patarėjų, išleistuvės. Emmanuelis, pasakęs trumpą kalbą, 22 val. išvyko, bet po kelių valandų viena to vakarėlio dalyvė, jos pačios teigimu, buvo išžaginta. Dabar ta informacija keliauja po pasaulį su Macrono, nutaisiusio rūgščią miną, nes yra be kaltės kaltas, nuotrauka, – užjautė anonimas iš Daukanto aikštės.

– O štai Assange’o nuotaikos diametraliai priešingos – kalėjime Didžiojoje Britanijoje jis pagaliau susituokė su savo sužadėtine ir dviejų vaikų motina Stella, nors JAV reikalauja išduoti australą, kuriam už šnipinėjimą ir slaptų dokumentų nutekinimą gresia 175 metai nelaisvės, – informavo įsislaptinęs paranojikas.

Tapo aišku, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, ir, deja, atvirkščiai.

 

 

 

Tiesiai iš Eliziejaus laukų

Krescencija ŠURKUTĖ

 

 

 

 

RTR fondas 2020 m. Kultūros barų projektui „Kultūros raidos kryptys ir komunikacijos slenksčiai“ skyrė 23 000 eurų, o projektui „Nepriklausomybė kultūros veidrodyje“ –

24 000 eurų

 

 

 

Lietuvos kultūros taryba remia projektus.

„Eseistika – kritinio mąstymo teritorija“

7000 eurų. „Grįžtamojo ryšio paieškos teatre“ 7000 eurų.

„Varžybos dėl simbolinio kapitalo ir / ar gyvenimas be meno“ 4 000 eurų