Visai nejuokingi skaitiniai

 

Lietuvos šalies žmonių padavimai CLXI

 

 

CARMEN SAECULARE

ŠIMTMEČIO GIESMĖ

 

 

Gulbės tik tada ims giedoti, kai nutils kuosos, – teigė senovės graikai ir buvo teisūs. Lietuviams širdis plyšta iš  pavydo, stebint savo išrinktųjų strenua inertia, pasak Horacijaus, t. y. veiklų tinginiavimą Seime. Bet vis tiek stengiasi prie jų kaip nors prisišlieti, prisigretinti, prisiploti, nes žino seną tiesą: „Kas su Platonu pietauja, tas ir kitą dieną jaučiasi sotus“. Tokia visuotinė korupcija kiekvieną paverčia savo žmonos žmona, t. y. pastumdėliu, juk visiems aišku – kas buvo asilas vienur, tas ir kitur nepasidarys arkliu… Todėl šiais jubiliejiniais metais jau niekas nesistebi, kad nuvirto keli ąžuolai, kaip rašė klasikas, nes virsta net ir baobabai, didžiausi, ilgaamžiškiausi žydintys medžiai, Pietų Afrikoje išdygę, kaip spėjama, dar senovės Graikijos laikais.

Susiklosčius tokiai grėsmingai situacijai, visi gelbstisi, kaip kas išmano. Antai prezidentė senovės kinikų pavyzdžiu Seime perskaitė dešimtąją diatribę – aiškino savas ir svetimas pažiūras, išjuokdama kitų (neįvardytų) politikų ydas ir smunkančią moralę. Daili forma, prislopintas tonas, posūkis į santūrumą sudarė įspūdį, kad girdime vieną iš graikų lyrikos perlų, papiruse užrašytą II a. pr. Kr. ir pavadintą „Merginos rauda“, su iš dalies karčiais dochmijų („kreivos“ pėdos) metro atodūsiais: „Jau drąsa visai apleido / Sostą mano širdyje.“ Nepaisant to, Seimo pachidermai (storaodžiai) vis tiek įžvelgė klastą,  galimai net kaltinimus jų pačių adresu, todėl visose pakampėse piktinosi, kad iškilmingoje diatribėje pernelyg gausu palyginimų, tikrų ir išgalvotų istorijų, šmaikščių posakių, anekdotų, žodžių žaismo ir suktų klausimų be tiesių atsakymų. Vulgariai kikendami net priskyrė politinę pranešėją nusvilusioms namų, jei namais laikysime visą šalį, šeimininkėms. Pataikūniški vieno ūkininko patarėjai, apsimetę žurnalistais, dabar vos išgirsta kokio nors piliečio netikėtą nuomonę: „Aš apie prezidentę negaliu nieko blogo pasakyti“, iškart keičia temą: „Tada kalbėkite apie ką nors kitą.“ Žodžiu, kaip įmanydami smukdo reitingą.

Svajonių advokatas Linas B., atstovaujantis „MG Baltic“ koncernui, pasinaudodamas tokia sumaištimi, pareikalavo nušalinti visą teisėjų kolegiją, nes visus teisėjus skiria prezidentė, o ji ne kartą viešai išsakė neigiamą nuomonę teisiamųjų atžvilgiu. Taigi Lietuvoje nėra nė vieno teisėjo, kuris turėtų kokią nors teisę teisti šiuos teisiamuosius.

Žodžių dvikovon stojo ir du eksai – ekspremjeras ir jo atleistas Jonas Milius, VMVT eksvadovas, per teismą bandantis grįžti į postą, bet Algirdas Butkevičius tokias jo užmačias vadina kliedesiais. Buvęs vyriausiasis  maistininkas ir veterinaras į tai atšovė: „Niekada nesiginčyk su idiotu, nes jis tave nuves iki savo lygio ir laimės savo patirtimi.“

Atmosferai vis labiau kaistant, į mano būrimo saloną Dura necéssitas atskubėjo dar ne visai aptemusios šviesuomenės būrys pasitarti, kur galėtų rasti tautos gelbėtoją, visiškai nesisteminį kandidatą į prezidentus. Tuo metu Venera kaip tyčia priartėjo prie Vėžio žvaigždyne esančio padrikojo žvaigždžių spiečiaus Prakarto, tad iškart išryškėjo ir būsimas politinis šviesulys, ateisiantis taisyti istorinės savo paties klaidos, kai kažkada, jau aiškiai laimėjęs lenktynes, pasitraukė iš jų prieš pat finišą, užleisdamas vietą politikos senapėdžiui Algirdui B. (žinoma, ne Butkevičiui). Tai lėmė, kad Sąjūdžio komanda įmušė fantastišką, nepakartojamą, nuostabaus grožio įvartį į savo pačios vartus… Na, bet jau per vėlu plūsti dangų, kaip sakė Fedras. Juo labiau kad priešai nesnaudžia, o pergalei (net ir būsimai) nepatinka jokia konkurencija. Bronzinis olimpinis plaukikas, auksinis idėjinis Sąjūdžio berniukas, rašytojas ir skaitytojas, tapęs pretendentu į prezidentus iškart sukėlė paniką tarp galimų konkurentų, nes buvęs sportininkas, o jų, kaip žinoma, buvusių nebūna, pirmasis viešai ir drąsiai stojo prie starto linijos, galimus priešininkus jau dabar aplenkdamas visu korpusu… Persižegnojęs (vardan Juozaičio) svajonių humoristas Juozas E., nors ir spaudžiamas pagrindinio elektorato – savo, ypač kaimyno, pačios, – atsisakė kandidatuoti į prezidentus, atseit vis tiek viską valdo boltikai iš emdžių parapijos.

Še tau, kad nori! Anksčiau žinojome, ką reiškia buferiai, bumčikai ar bublikai, o dabar visus nustelbė boltikai! Karbauskio kariatidė Agnė Šir. net įsteigė, pasak Povilo U., STT filialą, kodiniu pavadinimu ŠTT, ir pati viena bandys už parlamentines lėšas ištraukti į dienos šviesą ir panardinti į švarų vandenį visus, išskyrus svajonių naisiškį Ramūną, kuris yra žaliųjų valstiečių protas, garbė ir sąžinė. Ne veltui svajonių humoristas Juozas E. porina apie jį tokią sakmę ir padavimą (ne į teismą, žinoma!): „Žmonės galėjo rinktis ir dažniau rinkdavosi Skarbauckį, nes lupdamas [trigubą] kailį, šis skaitydavo jiems pasakas [iš Agrokoncerno biblijos].“ Todėl metraštininkas niūriai klausia: „Ar tiesa, kad praėjus žaliesiems, užeis nelabieji?“ Į šį suktą klausimą tiesiai atsakyti negalėjau, bet lengvai išsklaidžiau pirmojo ir kol kas vienintelio apsiskelbusio pretendento į prezidentus nuogąstavimą, kad jį, ko gero, vėl ištiks „kūrybingumo prakeiksmas“. Kadangi Arvydas J. sako vengęs ir dabar vengiantis valdžios, o išgerti tą kartybės taurę ryžosi tiktai paklusęs kitų karštiems prašymams, pranašystę pradėjau nuo priminimo, kad žmogus, kuris paklūsta nenoromis, yra vergas, o kuris su noru – tarnas. Pagal politinių žvaigždžių išsidėstymą atrodo, kad pretendentas nusiteikęs matyti ir girdėti tik tai, ką nori, todėl jausis puikiai. Jam seksis manipuliuoti rinkėjų jausmais, troškimais, net pavyks sužinoti paslapčių, kurios padės paguldyti ant menčių dalį galimų konkurentų. Nus(i)vils tik tada, jei per daug tikėsis iš savo partnerių, ypač kamuojamų politinio Alzheimerio. Į savo rezgamas pinkles, tikėtina, pirmiausia įkris pats, jei nežais atviromis kortomis. Nevalia pamiršti, kad kiekvienam savo, taigi kaimiečiui patinka žemdirbys, karvedžiui – narsus kariūnas, jūreiviui – audrų blaškomo laivo vairininkas, o melagiu, net ir tiesą sakančiu, niekas netiki…

Pabaigai uždaviau painią genderinę mįslę iš lietuvių žiniasklaidos arsenalo. Antai (oficialus pretendento organas) rašo: „Lietuvos politinis elitas nori, kad Briuselis ir Vašingtonas [abu vyriškos giminės] būtų kaip tėvas ir motina [viena giminė vyriška, kita moteriška], o kai jų nuomonės išsiskiria, – nebežino, kurio sijono [drabužis, vilkimas išimtinai moterų, jei nesi škotas] įsitvėrus laikytis.“

Jeigu svajonių pretendentas išspręs net šį rebusą, tikrai galės Lietuvą valdyti, nors ir bijodamas (tą visur pats pabrėžia), kad valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Na bet pas mus viskas pagadinta dar ne taip smarkiai, kaip Vokietijoje, kur policijai teko gelbėti net pagirių kamuojamus ežiukus. Humanitarinės pagalbos tikslais į Erfurtą, kur įvyko incidentas su neblaiviais dygliuočiais, išskrido pats svajonių blaivintojas Aurelianas (Veryga).

 

 

Tiesiai iš blaivyklos

Krescencija ŠURKUTĖ

 

 

 

SRTR fondas VšĮ Kritikos barai projektui „Kultūrinė Lietuvos topografija“

2018 m. skyrė 55 000 eurų finansinę paramą

SRTR fondas VšĮ „Kultūros barų“ leidykla projektui „Kultūra kaip kritiško

mąstymo erdvė“

2018 m. skyrė 15 000 eurų finansinę paramą