Visai nejuokingi skaitiniai

 

Lietuvos šalies žmonių padavimai CLXV

 

POLITINIS FRIGIDARIJUS

 

 

 

 

 

Intelektualai, jeigu tokiais galima vadinti įvairaus plauko politologus, primityviai buria ateitį iš vakarykštės kavos tirščių. Todėl rimtais veidais dėsto dalykus, kurie seniai visiems žinomi, juk dauguma iš mūsų, šiaip ar taip, esame kavos mėgėjai. Užtat valstiečiai (čia kalbama apie ypatingą jų veislę, prasimušusią valdžion) yra gerokai gudresni – futuristinius savo ritualus stropiai slepia ir elgiasi tarsi kokie haruspikai (romėnų žyniai, dažniausiai būrę iš aukojamų gyvulių žarnų, o ypač mėgę kepenis). Haruspikų buvo teiraujamasi, kuo gali baigtis kiekvienas ypatingos valstybinės svarbos dalykas. Išprususiems žmonėms, na, tiems, kurie vis dar buria iš kavos tirščių, haruspicina visada atrodė labai įtartina, bet oficialiai haruspikai (kaip koks mūsiškis Kepenis) buvo ir yra labai gerbiami. Elitinis jų porūšis yra augurai, kurie buria ateitį iš paukščių ir geba padidinti gamtos galias, pranašaudami gerą derlių (skeptikai prieštarauja, neva dar geriau tą padarančios rusiškos Karbauskio trąšos). Įdomu, kad ir haruspikai, ir augurai (beje, iš čia ir žodis inauguracija) nuo amžių amžinųjų viešai šaiposi iš vienas kito pranašysčių. Kitaip tariant, visiems žinoma, kad jos yra gryniausia apgaulė (atsirado net posakis „auguro, t. y. apgaviko, šypsena“), bet vis tiek toliau buriama, (pri)kuriama, pranašaujama – prieš kiekvieną svarbesnį valstybinį įvykį vyksta oraliniai (nebūtinai orūs) ritualiniai auspicijai.

Neseniai buvo surengtas vienas iš tokių – į fundamentaliai klastingą opozicijos klausimą, ar Seimo vadelės vis dar Pranckiečio rankose, haruspikai, manipuliuodami žarnokais, ir augurai, skraidydami medžių viršūnėse su kormoranais, išbūrė du visiškai priešingus atsakymus. Kanceliarija, skubėdama užgesinti eilinį skandalą, kreipėsi į mano būrimo saloną Dura necéssitas ir gavo, ką norėjo. Atsakymas buvo žiaurus, bet absoliučiai teisingas – vadelėja Skverbauskis ir nė neketina vadžių paleisti, tad Pranckiečiui, kaip kokiai Theresai May, artėja Prexitas, t. y. ne laikas pirmasėdžio padėtimi manipuliuoti, kai esi verčiamas kapituliuoti.

Dabartinis važnyčiotojas ne veltui dvejus metus plūkėsi, kol ir vėl aptiko elektorato G tašką („niekas nežino, kur jis yra, bet kai aptinka, būna nuostabu, nes pergalė garantuota“).

Skverbauskis, būdamas dvigalvis ir dviveidis, visur suranda net po du G taškus, todėl vieniems atsiveria naujos Galimybės, o kitiems pareina Galas. Pavyzdžiui, prekybininkų taškas G bus giljotina, nukaposianti galvas vienoms kainoms, bet priskaldysianti tiek malkų, kad į padanges pakels kitas. Pensininkų taškas G bus gyvenimas patamsyje su padidinta pensija, bet pabranginta elektra. Elitinių sluoksnių taškas G bus glamūras ir parkūras (emigracinių kliūčių ruožas tarp Europos G taško – Vilniaus – ir Londono, Berlyno, Niujorko…). O politiškai frigidiški sluoksniai net nebus apieškomi, juk aptikus bent vieną jų tašką G būtų daugiau gėdos ir bėdos negu naudos.

Beje, su politinių sluoksnių parkūru visai neseniai susidūrė net Prezidentė ir Premjeras. Karinis orlaivis Spartan Grybauskaitės nenuskraidino net į kaimyninę Rygą sušokti šventinio elitinio klumpakojo, o Skvernelį atvirkščiai – nuskraidino į europinę sostinę ir ten paliko. Premjeras, užkandęs Briuselio kopūstų, parspūdino į namus ekonomine klase, tarsi koks pensininkas emigrantas. Haruspikai, burdami iš savo žarnokų, čia įžvelgė didžiausią visų laikų kiaulystę – atseit šitaip liksime visai be galvos, t. y. visas valdžios galvas ir net pusgalvius išveš ir paliks įvairiose užsienio pakampėse. Tą pranašystę išgirdę augurai iškart ėmė iš savo kolegų tyčiotis, siūlydami niekam tikusius jų būrimo įrankius atiduoti fliakų sriubai. Anie atšovė, kad fliakai – tai ne vien lenkų verdami žarnokai, bet ir italikų farsai, pagal kuriuos aktoriai, pasipuošę juokingais kostiumais ir groteskiškomis kaukėmis, visais laikais išjuokdavo pasipūtusius herojus, pablukusias „žvaigždes“ ir vieni kitus. Šiuos komiškus vaizdelius, kurių reikšmė vis dar nėra tinkamai įvertinta, esą kasdien matome ir Seime, vis labiau primenančiame Frigidarijų – senovės Romoje tai buvo termų, skirtų šaltosioms maudynėms, patalpa.

Frigidus latet angius in herba, – Vergilijaus žodžius, kad žolėje slepiasi šalta gyvatė (matyt, Širinskienė), pacitavo auguras, turintis ypač daug reikalų su skraiduoliais, todėl nusprendęs apginti orlaivį Spartan, – per kaminą skubiai teleportavosi į Briuselį jo taisyti.

– Ką jūs kalbate, – etatinį karinių oro pajėgų orakulą suniekino kitas auguras. – Seimas veikia būtent dėl trinties jėgų, šie nuolatiniai frikciniai judesiai užtikrina kasdieninį jo sukimąsi. Jei amžinasis valdžios variklis staiga sustotų, jau rytoj neturėtume dėl ko pranašauti, o tauta nežinotų, ką apkalbėti. Užtat džiaukimės, kad galime gėrėtis, kaip jie vienas kitą iki pažaliavimo maudo šaltame termų vandenyje, klausytis nuoširdžių tarpusavio pokalbių arba konsultacijų su rinkėjais. Štai vienas klausia: „Petrai, ar tiesa, kad dukterį ištekinai už didžiausio savo priešo?“ Tas didžiuodamasis atsako: „Žinoma, juk turėjau jam kaip nors atkeršyti.“

Arba štai kitas, pavargęs nuo mygtukų spaudymo ir baisiausiai išalkęs, skuodžia į Seimo bufetą, užkanda ir sako padavėjai: „Mielai palikčiau arbatpinigių, gaila, turiu tik 100 eurų banknotą.“

O ši nuramina: „Nieko tokio, kiti klientai dar mažiau duoda.“

Trečias nulekia pas gydytoją ir skundžiasi: „Padėkite, mane apėmusi depresija!“

Verygos patikėtinis, įtardamas, kad čia gal atsivilko slaptasis pacientas, su auguro šypsena šniukštinėjantis, ar gydytojai jau galutinai išsigydę korupcijos mėšlungį, gudriai pataria: „Geriausias vaistas nuo depresijos – visa galva pasinerti į darbą. Nebent maišote betoną, kuopiate tualetus, perdirbate šiukšles.“

„Mes darome viską ir dar daugiau“, – apsiverkia Seimo narys, supratęs, kad dabar jau tikrai nebeturės kur galvos dėti.

„Vau!“ – užjaučia vargšą elektoratas. „Ne vau, o vaučeriai!“ – kalbos klaidą pataiso premjeras.

 

 

 

Tiesiai iš šaltųjų maudyklių

Krescencija ŠURKUTĖ

 

 

 

 

SRTR fondas VšĮ Kritikos barai projektui „Kultūrinė Lietuvos topografija“

2018 m. skyrė 55 000 eurų finansinę paramą

SRTR fondas VšĮ „Kultūros barų“ leidykla projektui „Kultūra kaip kritiško

mąstymo erdvė“

2018 m. skyrė 15 000 eurų finansinę paramą